Naujienos

Kasdien dirbame ir dirbame. Jausimės pavargę ir kartais jausimės sutrikę dėl gyvenimo. Taigi, mes išrinkome keletą gražių straipsnių iš interneto, kuriais galime pasidalinti su jumis.

1 straipsnis. Pasinaudokite diena ir gyvenkite dabartyje

Ar esate tas, kuris dažnai sako šias frazes? „Po minutės“, „Padarysiu vėliau“ arba „Padarysiu rytoj“.

Jei taip, nedelsdami pašalinkite juos iš savo žodyno ir pasinaudokite diena! Kodėl? Nes niekada nežinome, kiek mums liko laiko – ir svarbu, kad išnaudotume kiekvieną jo dalį!

Jūsų vaikai yra tik kūdikiai ir maži vieną akimirką! Fotografuokite! Kurkite vaizdo įrašus! Lipk ant žemės ir žaisk su jais! Venkite sakyti „ne“, „kai tik baigsiu“ ar bet kokių kitų vėlavimų.

Būk geras draugas! Apsilankykite! Skambinkite! Siųsk atvirukus! Pasiūlykite pagalbą! Ir būtinai praneškite savo draugams, kiek jie jums reiškia!

Būk geriausias sūnus ar dukra! Kaip ir su draugais – susisiekite, kai tik įmanoma! Praneškite savo tėvams, kaip juos mylite!

Būk puikus augintinio savininkas! Būtinai skirkite jiems daug dėmesio ir parodykite jiems daug meilės!

Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – atsikratykite negatyvo! Nešvaistykite nei vienos sekundės neapykantos ar neigiamiems jausmams! Leisk viskam eiti ir gyvenk šia akimirka – ne dėl praeities! Būtinai gyvenk kiekvieną sekundę taip, lyg tai būtų tavo paskutinė!

2 straipsnis. Saulėlydis

Vieną praėjusių metų lapkričio dieną turėjome nuostabų saulėlydį.

Vaikščiojau pievoje, mažo upelio ištakoje, kai saulė, prieš pat leidžiantis, po šaltos pilkos dienos, pasiekė aiškų sluoksnį horizonte. Švelniausia ir ryškiausia vakaro saulės šviesa krito ant sausos žolės, ant medžių šakų priešingame horizonte ir į krūmų ąžuolų lapus kalno šlaite, o mūsų šešėliai ilgai driekėsi virš pievos rytų kryptimi, tarsi būtume vieni. dėmių jo sijose. Tai buvo toks gražus vaizdas, kokio negalėjome įsivaizduoti anksčiau, o oras buvo toks šiltas ir giedras, kad nieko nereikėjo, kad iš tos pievos taptų rojus.

Saulė leidosi į tą seną pievą, kurioje nebuvo matyti nė vieno namo, su visa šlove ir puošnumu, kuria ji apdovanojo miestus, kaip niekada anksčiau. Buvo tik vienišas pelkinis vanagas, kurio sparnus paauksavo auksinė šviesa. Iš jo namelio pažvelgė atsiskyrėlis, o per pelkę vingiavo mažas juodas gyslotas upelis. Kai vaikščiojome toje tyroje ir nuostabioje šviesoje, auksuojančioje nudžiūvusią žolę ir lapus, maniau, kad niekada nebuvau maudęs tokiame auksiniame potvynyje ir daugiau nemausiu.

Taigi, mano draugai, mėgaukitės kiekviena diena!